Pirminiai skaičiai¶

Matematikai veltui bandė atrasti kokį nors dėsningumą pirminių

skaičių sekoje, ir yra priežasčių manyti, kad šios paslapties

žmogaus protas neperpras niekada.

Leonardas Oileris (Leonhard Euler)

Manoma, kad pirminiai skaičiai buvo žinomi jau Babilonijos civilizacijoje. Nuo seniausių laikų jie domino matematikus. XX a. pabaigoje pirminiai skaičiai buvo sėkmingai pritaikyti kriptografijoje: kelios populiarios viešojo rakto kriptoschemos paremtos faktu, jog sudauginti du skaičius lengva, o didelį skaičių išskaidyti pirminiais daugikliais – labai sudėtinga. Žinių apie pirminius skaičius gali prireikti ir sprendžiant įvairius skaičiavimo uždavinius.

Pirminiai skaičiai ir pagrindinė aritmetikos teorema¶

Pirminiais vadinami natūralieji skaičiai, kurie dalijasi tik iš vieneto ir savęs. Štai dešimt pirmųjų pirminių skaičių: 2, 3, 5, 7, 11, 13, 17, 19, 23, 29. Pirminiai skaičiai matematikoje yra svarbūs dėl pagrindinės aritmetikos teoremos, teigiančios, kad kiekvieną skaičių vieninteliu (unikaliu) būdu galima išreikšti pirminių skaičių sandauga, nekreipiant dėmesio į jų tvarką. Didelė šios teoremos svarba yra viena priežasčių, kodėl skaičius vienas nelaikomas pirminiu: tuomet teoremą reikėtų papildyti dar viena nereikalinga sąlyga.

Kiek jų yra?¶

Pirminių skaičių yra be galo daug. Tai žmonės žinojo jau labai seniai. Euklidas savo veikale „Pradmenys“ pateikė grakštų įrodymą:

Tarkime, kad pirminių skaičių yra baigtinis kiekis – $k$ . Pažymėkime šiuos $k$ pirminių skaičių $p1, p_2, \dots, p_{k–1}, p_k$ , ir panagrinėkime skaičių $m = p_1 \cdot p_2 \cdot p_3 \cdot \dots \cdot p_{k–1} \cdot p_k + 1$ . Dalydami $m$ iš bet kurio $p_i$ ( $1 \leq i \leq k$ ) gausime liekaną 1, t. y. nė vienas pirminis skaičius nedalija $m$ . Tai reiškia, kad arba $m$ pats yra pirminis, arba išrašėme ne visus pirminius skaičius. Bet kuriuo atveju yra bent $k + 1$ pirminių skaičių – gavome prieštarą. Taigi pradžioje padaryta prielaida, kad pirminių skaičių yra baigtinis kiekis, buvo neteisinga. Vadinasi, pirminių skaičių yra be galo daug. Tai ir reikėjo įrodyti.

Kiek yra pirminių skaičių, ne didesnių už $n$ ? Šis klausimas buvo užduodamas taip dažnai, kad atsakymas turi net specialų vardą – $\pi(n)$ . Pi funkcijos reikšmė lygi pirminių skaičių, mažesnių arba lygių $n$ , skaičiui (ši funkcija neturi nieko bendra su skaičiumi $\pi$ ). Pavyzdžiui, $\pi(20) = 8$ , nes yra aštuoni pirminiai skaičiai, mažesni arba lygūs 20. Iš tiesų nėra jokio paprasto ir efektyvaus būdo, kaip šią funkciją apskaičiuoti, kai argumentas didelis [1].

Ar skaičius 234234743 pirminis?¶

Pats paprasčiausias būdas nustatyti, ar skaičius $n$ pirminis – patikrinti, ar jis tenkina pirminio skaičiaus apibrėžimą, t. y. ar neatsiras tokio skaičiaus $d (1 < d < n)$ , kuris dalytų $n$ . Algoritmo, tikrinančio visus potencialius daliklius nuo $2$ iki $n-1$ , sudėtingumas yra $O(n)$ .

Veiksmų skaičių nesunku sumažinti dvigubai: iš pradžių patikrinę, ar $n$ nelyginis, vėliau galime tikrinti dalumą tik iš nelyginių skaičių. Nors veiksmų teks atlikti beveik dvigubai mažiau, algoritmo sudėtingumas taip pat yra $O(n)$ , nes veiksmų skaičius tiesiškai priklauso nuo $n$ . Įrodysime, kad pakanka tikrinti potencialius daliklius nuo 2 iki $\sqrt{n}$ .

Tarkime, $n = d_1 \cdot d_2$ . Jei $d_1 > \sqrt{n}$ ir $d_2 > \sqrt{n}$ , tuomet $d_1 \cdot d_2 > n$ , taigi arba $d_1 \leq \sqrt{n}$ , arba $d_2 \leq \sqrt{n}$ . Todėl, nuosekliai ieškodami daliklių nuo 2, negalime tikėtis rasti daliklį $d_1 > \sqrt{n}$ , nes $d_2 = (n / d_1) < \sqrt{n}$ taip pat turi būti skaičiaus $n$ daliklis, ir jį mes būtume aptikę anksčiau.

Apibendrinę šiuos pastebėjimus, galime parašyti pakankamai spartų ( $O(\sqrt{n}$ ) sudėtingumo) algoritmą, tikrinantį, ar skaičius $n > 1$ pirminis.

function pirminis(n : longint) : boolean;
var d,            { potencialus daliklis }
    sn : longint; { riba, iki kurios ieškosime daliklių }
begin
  pirminis := (n mod 2 <> 0) or (n = 2);
  sn := round(sqrt(n) + 1);
  d := 3;         { tikrinsime dalumą iš nelyginių skaičių }
  while pirminis and (d < sn) do
    if n mod d = 0 then pirminis := false
    else d := d + 2;
end;

Įvykdę funkciją pirminis galime atsakyti į skyrelio pradžioje pateiktą klausimą – skaičius 234234743 tikrai pirminis.

Jei skaičių reikšmės būtų per didelės standartiniams sveikųjų skaičių tipams, tai su jais atliekamos aritmetinės operacijos nebegalėtų būti prilyginamos elementariems veiksmams, o joms atlikti tektų rašyti specialias procedūras. Tai keistų ir algoritmo sudėtingumą.

Ilgą laiką buvo nežinomas polinominis algoritmas, tikrinantis, ar didelis skaičius yra pirminis [2], ir tik 2002 metais Indijos mokslininkų grupė įrodė, kad tai nėra NP pilnas uždavinys. Beje, jei būtų atrastas būdas efektyviai išskaidyti didelį skaičių pirminiais dauginamaisiais, tai kai kurios svarbios saugumo sistemos taptų nesaugios.

Eratosteno rėtis¶

Fig. 5 Graikų matematikas Eratostenas

276 – 194 m. pr. Kr.

Jei norėtume surasti visus pirminius skaičius, mažesnius arba lygius $n$ , galėtume tikrinti kiekvieną iš jų ką tik aprašytuoju būdu. Tokio algoritmo sudėtingumas – $O(n \sqrt{n})$ . Tačiau šitaip ieškodami pirminių skaičių mes nepasinaudotume svarbiu faktu: tikrinant, ar skaičius $n_0$ pirminis, jau rasti visi pirminiai skaičiai, mažesni už $n_0$ .

Geresnį pirminių skaičių paieškos algoritmą prieš kelis tūkstančius metų sugalvojo graikų matematikas Eratostenas (graikų k. Ἐρατοσθένης). Graikijoje tuo metu buvo rašoma ant papiruso arba odos, o vykdant šį algoritmą, sudėtinis skaičius buvo išbraukiamas jį perduriant aštria lazdele. Pabaigus vykdyti algoritmą, lentelė primindavo rėtį, todėl šis algoritmas vadinamas Eratosteno rėčiu.

Surašykime visus skaičius nuo 1 iki $n$ į eilę. Skaičių „sijojimas“ vyksta labai paprastai: eile keliaujama nuo 2 iki $\sqrt{n}$ , ir, sutikus neišbrauktą skaičių $k$ , išbraukiami visi $k$ kartotiniai iki $n$ (išskyrus patį skaičių $k$ ). Tokiu būdu „atsijojami“ sudėtiniai skaičiai, o visi likę yra pirminiai (išskyrus, žinoma, vienetą).

Naudodamiesi Eratosteno rėčiu raskime visus pirminius skaičius, ne didesnius kaip $n = 25$ .

Į eilę surašome skaičius nuo 1 iki 25, o eile keliausime iki $\sqrt{25} = 5$ .

Pradedame nuo skaičiaus 2 – patį skaičių paliekame, o visus jo kartotinius išbraukiame.

Paeiname eile per vieną skaičių į dešinę (nuo 2 pereiname prie 3). 3 neišbrauktas, tad 3 paliekame, o visus kartotinius išbraukiame.

Vėl pereiname per vieną skaičių į dešinę. Skaičius 4 jau išbrauktas, tačiau 5 – ne. Išbraukiame visus skaičiaus 5 kartotinius:

Pasiekėme $5=\sqrt{25}$ , taigi darbą baigiame. Eilėje liko pirminiai skaičiai, ne didesni už 25, ir vienetas.

Dabar užrašykime algoritmą Paskalio kalba. Skaičių eilę vaizduosime loginiu masyvu pirm.

for k := 2 to n do
  pirm[k] := true;
for k := 2 to round(sqrt(n) + 1) do
  if pirm[k] then begin
    j := 2 * k;
    while (j <= n) do begin
      pirm[j] := false;
      j := j + k;
    end;
  end;

Šis algoritmas reikalauja $O(n)$ atminties (loginiam masyvui). Turbūt ne taip akivaizdu, kad algoritmas reikalauja $O(n \cdot \log(\log n))$ laiko – šio fakto neįrodinėsime. Iš tiesų algoritmo sudėtingumas beveik tiesinis.

Kartą įvykdę Eratosteno rėčio algoritmą, galime per konstantinį ( $O(1)$ ) laiką patikrinti, ar skaičius iš intervalo $1 \dots n$ yra pirminis, – tereikia patikrinti atitinkamą masyvo elementą.

Abu aptartus algoritmus galima naudoti kartu. Įsivaizduokime, jog tenka tikrinti, ar dideli skaičiai (iki $2^{31}$ ) yra pirminiai. Tiek atminties skirti negalime, todėl negalime naudoti Eratosteno rėčio algoritmo. Tačiau Eratosteno rėčiu suradę visus pirminius skaičius iki $\sqrt{2^{31}} \approx 46341$ ir perkėlę į atskirą masyvą, juos galime naudoti kaip potencialius daliklius vietoj visų skaičių iš intervalo $2 \dots \sqrt{n}$ .

Tarkime, visi pirminiai skaičiai iki $\sqrt{2^{31}}$ iš eilės surašyti masyve p. Tuomet ankstesnę patikrinimo, ar skaičius pirminis, funkciją galime pakeisti spartesne:

function pirminis(n : longint) : boolean;
var i,            { masyvo p indeksas }
    sn : longint; { riba, iki kurios ieškosime daliklių }
begin
  pirminis := true;
  sn := round(sqrt(n) + 1);
  i := 1;
  while pirminis and (p[i] < sn) do
    if n mod p[i] = 0 then
      pirminis := false
    else
      i := i + 1;
end;

Pirminių skaičių paieška tęsiasi¶

Fig. 6 Marinas Mersenas (1588–1648)

Fig. 7 1963 m. didžiausio tuo metu žinomo pirminio skaičiaus garbei buvo skirtas pašto ženklas

Pirminių skaičių yra be galo daug, tad didžiausio jų ir negali būti. Nuo senų laikų lenktyniaujama, kas atras didesnį pirminį skaičių. XVII amžiuje matematikai ėmė intensyviai ieškoti dėsningumų pirminių skaičių sekoje. Tuo metu gyvenęs filosofas ir matematikas vienuolis Marinas Mersenas (Marin Mersenne) pastebėjo, kad daug skaičių, užrašomų pavidalu $2^p-1$ , kur $p$ – pirminis skaičius, taip pat yra pirminiai. Tokie pirminiai skaičiai dabar vadinami Merseno pirminiais. Atsiradus kompiuteriams, šie iš karto buvo pasitelkti pirminių skaičių paieškai. 1997 metais pirminių skaičių paieškai buvo sukurtas GIMPS (angl. The Great Internet Mersenne Prime Search) paskirstytų skaičiavimų projektas. Visi norintys dalyvauti šiame projekte gali atsisiųsti į savo kompiuterį programinę įrangą, kuri išnaudos laisvą jūsų kompiuterio procesoriaus darbo laiką: parsisiųs ir atliks tam tikrą užduočių paketą, o rezultatus perduos į centrinį serverį. Šio projekto vykdytojai jau rado net 9 didžiausius (tuo metu) Merseno pirminius skaičius. 1999 m. EFF (Electronic Frontier Foundation) paskelbė šimtatūkstantines premijas pirmiesiems, atradusiems pirminius skaičius, turinčius labai daug (nuo $1 000 000$ ) skaitmenų. Pirmoji 50 000 dolerių premija jau buvo išmokėta 2000 metais GIMPS projekto dalyviui, atradusiam Merseno pirminį, sudarytą iš $2 098 960$ skaitmenų. 2005 gruodžio 15 dieną buvo atrastas 43-iasis Merseno pirminis skaičius $2^{30 402 457}-1$ , sudarytas iš $9 152 052$ skaitmenų. Tad iki antrosios, dvigubai didesnės, premijos už iš ne mažiau kaip $10 000 000$ skaitmenų sudarytą pirminį skaičių laukti lieka neilgai.

Išnašos

[1]	Tačiau įrodyta, jog teisingas šis funkcijos vertinimas: $0,89 \frac{n}{\ln n} < \pi(n) < 1,11 \frac{n}{\ln n}$ . Taigi funkcijos $\pi(n)$ priklausomybė nuo argumento nedaug skiriasi nuo tiesinės.

[2]

Operacijų su dideliais skaičiais sudėtingumas matuojamas aritmetinių bitų operacijų skaičiumi. Tokiu atveju pradinių duomenų dydis yra skaitmenų (bitų) skaičius, taigi skaičiui $n$ pradinių duomenų dydis yra $m = \log n$ . O algoritmas skaičiui $n$ atliekantis $n$ veiksmų, iš tiesų atliks eksponentinį veiksmų skaičių, kaip funkciją nuo pradinių duomenų dydžio: $n = 2^m$ .

Pirminiai skaičiai¶