Rekursija¶

In order to understand recursion, one must first understand recursion.

Norint suprasti rekursiją, pirma reikia suprasti rekursiją.

Populiarus humoristinis posakis

Šis humoristinis posakis gana gerai nusako rekursijos esmę: algoritmas yra rekursyvus, jei bent vienas iš jo žingsnių yra to paties algoritmo atlikimas su kitais (dažniausiai mažesniais) duomenimis.

Pažintį su rekursija pradėkime nuo geometrinės figūros, vadinamos Mengerio kempine [1] (ji yra fraktalinis [2] kūnas), konstravimo algoritmo:

žingsnis Paimamas kubas.
žingsnis Kubas suskaidomas į 27 vienodo dydžio kubelius.
žingsnis Pašalinamas kubo viduryje esantis kubelis, taip pat dar 6 kiekvienos sienos viduryje esantys kubeliai.
žingsnis Toliau su kiekvienu likusiu kubeliu veiksmai kartojami nuo antro žingsnio.

Pateiktas konstravimo algoritmas yra rekursyvus, nes ketvirtame žingsnyje nurodoma tą patį algoritmą taikyti kitiems duomenims.

Fig. 8 Mengerio kempinė

Rekursyvios funkcijos¶

Fig. 9 Lėkščių krovimas į stirtą primena dėklą — paskutinė padėta lėkštė bus paimta pirmoji

Aukšto lygio programavimo kalbos suteikia galimybę aprašyti rekursyvias funkcijas, t. y. funkcijas, kurios iškviečia pačios save. Kiekvieną kartą kreipiantis į funkciją, įsimenamas grįžimo adresas, padaromos parametrų kopijos ir sukuriami nauji lokalūs funkcijos kintamieji.

Tai organizuojama dėklo (angl. stack) duomenų struktūra. Ši struktūra veikia LIFO (angl. Last in First out) principu: nauji duomenys dedami į dėklo „viršų“ ir imami nuo „viršaus“, t. y. imant duomenis visada paimamas paskutinis padėtas duomuo. Taigi kiekvieną rekursyvų algoritmą galima realizuoti nenaudojant rekursijos, o suprogramuojant ir panaudojant savo dėklo duomenų struktūrą.

Rekursyvi funkcija su ją iškvietusia funkcija (savo pačios „kopija“) gali bendrauti tik parametrais bei globaliais kintamaisiais.

Panagrinėkime keletą paprastų rekursyvių funkcijų. Vieną, beje, jau matėme – Euklido algoritmas DBD rasti gali būti užrašomas rekursyviai.

Kitas pavyzdys – skaičiaus faktorialas:

$\begin{eqnarray*} 0! &=& 1 \\ n! &=& n (n-1)!, \text{ jei } n > 0 \end{eqnarray*}$

Galime parašyti skaičiaus faktorialą skaičiuojančią funkciją:

function fakt(n : integer) : longint;
begin
    if n = 0 then
        fakt := 1
    else
        fakt := n * fakt(n - 1);
end;

Kreipinio fakt(4) vykdymą iliustruoja žemiau pateiktas paveikslas:

Atlikus kreipinį fakt(n), iš viso bus įvykdyta $(n + 1)$ funkcijų kvietimų, taigi šios funkcijos sudėtingumas yra $O(n)$ . Šis būdas yra lėtesnis už faktorialo skaičiavimą ciklu, kadangi funkcijos iškvietimas yra kur kas sudėtingesnis procesas už ciklo iteraciją.

Kitas rekursyvios funkcijos pavyzdys – Fibonačio skaičiai. 1202 metais italų matematikas Leonardo Pisano, vadinamas Fibonačiu (Fibonacci), sugalvojo uždavinį: triušių pora kas mėnesį atsiveda po du triušiukus (patinėlį ir patelę), o iš atvestųjų triušiukų po dviejų mėnesių jau gaunamas naujas prieauglis. Kiek triušių bus po metų, jei metų pradžioje buvo viena jauniklių pora? Triušių skaičių kiekvieną mėnesį nusakys seka $1, 1, 2, 3, 5, 8, 13, 21, 34\dots$ , o šie skaičiai yra vadinami Fibonačio skaičiais. Juos taip pat galima skaičiuoti rekursyviai:

$\begin{eqnarray*} F_1 &=& F_2 = 1 \\ F_n &=& F_{n–1} + F_{n–2}, \text{ jei } n > 2 \end{eqnarray*}$

function F(n : integer) : longint;
begin
    if n <= 2 then
        F := 1
    else
        F := F(n - 1) + F(n - 2);
end;

Nors ši funkcija atrodo tokia pat paprasta, kaip ir faktorialo, jos sudėtingumas yra eksponentinis [3]. Taip yra todėl, kad kiekviena funkcija iškviečia net dvi kitas, antrines funkcijas, o joms perduodami argumentai sumažinami tik pastoviu dydžiu. Iškvietus F(45), atsakymo tektų palaukti.

Pastebėkime, kad visi minėti uždaviniai pasižymi viena bendra savybe: spręsdami uždavinį, turime išspręsti analogiškus, bet mažesnius uždavinius. Pavyzdžiui, jei norime suskaičiuoti $n!$ , turime išspręsti mažesnį uždavinį – suskaičiuoti $(n – 1)!$ , o jei norime rasti DBD(25, 15) (pagal Euklido algoritmą), turime rasti DBD(15, 10).

Hanojaus bokštų uždavinys¶

Išspręsime klasikinį Hanojaus bokštų uždavinį, kurį 1883 metais suformulavo prancūzų matematikas Eduardas Lukas (Edouard Lucas).

Fig. 10 Pavyzdys su trimis diskais

Duoti trys stiebai ir aštuoni skirtingo dydžio diskai. Iš pradžių visi šie diskai sumauti ant pirmojo stiebo: apačioje pats didžiausias diskas, ant jo – mažesnis ir t. t. Viršuje užmautas pats mažiausias iš diskų.

Užduotis. reikia perkelti visus diskus nuo pirmojo stiebo ant paskutinio laikantis šių taisyklių:

Vienu ėjimu galima kelti tik vieną diską.
Diską galima užmauti tik ant tuščio stiebo arba uždėti ant didesnio už jį disko.
Atliekamų perkėlimų skaičius turi būti minimalus.

Praplėsime standartinę uždavinio formuluotę: vietoj aštuonių diskų reikia perkelti $n$ diskų. Stiebai pavadinti raidėmis A, B ir C. Parašykite programą, kuri atspausdintų, kaip perkelti visus diskus, laikantis minėtų taisyklių.

Panagrinėkime paprasčiausius atvejus [4]. Kai $n = 1$ , diską perkeliame (ir uždavinį išsprendžiame) vienu žingsniu. Nesunku jį išspręsti, kai $n = 2$ , tam reikia trijų perkėlimų. Šiek tiek pagalvoję suvokiame, kad pakanka 7 perkėlimų uždaviniui išspręsti, kai $n = 3$ .

Atkreipkite dėmesį, kad niekas nepasikeistų, jei uždavinyje būtų reikalaujama diskus perkelti ne ant dešiniojo, o ant vidurinio disko: atliktume tuos pačius ėjimus, tik diskus keltume ne ant dešiniojo, o ant vidurinio ir atvirkščiai.

Ko gi reikia, kad galėtume pagal taisykles perkelti $n$ -ąjį (patį didžiausią) diską? Visų pirma, ant jo neturi būti jokių kitų diskų. Be to, dešinysis stiebas taip pat turi būti tuščias. Vadinasi, visi likę diskai turi būti jau perkelti ant vidurinio stiebo! Tik tuomet galėsime perkelti $n$ -ąjį (didžiausią) diską.

Bandydami $(n – 1)$ mažesnių diskų perkelti ant vidurinio stiebo, galime visiškai nekreipti dėmesio į $n$ -ąjį diską: jis nesutrukdys, kadangi yra didesnis už visus likusius diskus. Taigi $(n – 1)$ diskų perkėlimas yra visiškai tas pats, tik sumažintas, uždavinys. Taip pradedame įžvelgti rekursyvų uždavinio sprendimą, kurio bendra schema tokia:

Jei norime perkelti n > 0 diskų:

Visus mažesnius diskus perkeliame ant tarpinio stiebo.

Perkeliame $n$ -ąjį diską.

Visus mažesnius diskus perkeliame ant galinio stiebo.

Tegul kelk yra diskų perkėlinėjimo funkcija. Ji turi priklausyti nuo diskų, kuriuos reikia perkelti, skaičiaus. Be to, ji turi žinoti, nuo kurio ir ant kurio stiebo norima perkelti diskus. Tai nebus visada tie patys stiebai A ir C. Pavyzdžiui, jei norėsime $n$ diskų perkelti nuo stiebo A ant stiebo C, turime $(n - 1)$ diską perkelti nuo stiebo A ant stiebo B (ta pati užduotis, tik kitas diskų skaičius ir stiebų vardai), o vėliau – nuo B ant C. Kintamuosius žymėsime nuo, ant ir tarp (tarpiniam stiebui). Jei $n > 0$ , diskus perkeliame remdamiesi aukščiau aprašyta taisykle, o jei $n = 0$ , nereikia atlikti nieko – rekursija baigiama.

procedure kelk(n : integer; nuo, tarp, ant : char);
begin
    if n > 0 then begin
        kelk(n - 1, nuo, ant, tarp); { nuo → tarp }
        { perkeliamas n-tasis diskas }
        writeln(nuo, ' –> ', ant);
        kelk(n - 1, tarp, nuo, ant) { tarp → ant }
    end
end;

Jei norime perkelti $n$ diskų nuo stiebo A ant stiebo C, iškviečiame kelk(n, 'A', 'B', 'C'). Žemiau iliustruojamas procedūros veikimas, iškvietus kelk(3, 'A', 'B', 'C'):

Taigi procedūra atspausdins:

A –> C

A –> B

C –> B

A –> C

B –> A

B –> C

A –> C

Nuostabu, kad šiam, iš pirmo žvilgsnio sudėtingam, uždaviniui egzistuoja toks elegantiškas sprendimas.

Parodysime, jog aprašytuoju būdu kilnojant diskus perkėlimų skaičius yra mažiausias. Pažymėkime $T_n$ mažiausią perkėlimų skaičių, reikalingą perkelti $n$ diskų nuo vieno stiebo ant kito. Žinome, kad $T_0 = 0$ , $T_1 = 1$ , $T_2 = 3$ ir $T_3 = 7$ .

Be to, iš ankstesnių samprotavimų seka, kad $n$ diskų galima perkelti $T_{n-1} + 1 + T_{n-1} = 2T_{n-1} + 1$ perkėlimais, t. y.:

(1)¶ $T_n \leq 2T_{n-1} + 1$

Kita vertus, ar galime ką nors atlikti geriau? Anksčiau ar vėliau būtinai teks perkelti $n$ -tąjį (didžiausią) diską. Prieš tai likusieji $n - 1$ diskų privalės atsidurti ant vidurinio stiebo, o tam reikės bent $T_{n-1}$ (minimalaus skaičiaus) perkėlimų. Vieno perkėlimo reikės $n$ -ajam diskui, ir pagaliau dar bent $T_{n-1}$ perkėlimų mažesniems diskams perkelti ant viršaus. Todėl:

(2)¶ $T_n \geq 2T_{n-1} + 1$

Iš (1) ir (2) nelygybių gauname, kad $T_n = 2T_{n-1} + 1$ .

Taigi $T_n$ galime apskaičiuoti pagal rekurentinį sąryšį:

(3)¶ $\begin{eqnarray*} T_0 &=& 0 \\ T_n &=& 2T_{n-1} + 1, \text{ jei } n > 0 \end{eqnarray*}$

Pavyzdžiui, $T_4 = 2T_3 + 1 = 15$ .

Tačiau rekurentinis sąryšis neatsako į klausimą, koks procedūros kelk sudėtingumas. Matyti, kad, diskų skaičių padidinus vienetu, ėjimų skaičius maždaug padvigubėja. Norėdami būti tikri, išspręsime rekurentinį sąryšį.

Pažymėkime $U_n$ skaičių, vienetu didesnį už $T_n$ : t. y. $U_n = T_n + 1$ .

Pridėję prie (3) lygybių po vienetą, gauname:

$\begin{eqnarray*} T_0 + 1 &=& 1 \\ T_n + 1 &=& 2T_{n-1} + 2 = 2(T_{n-1} + 1), \text{ jei } n > 0 \end{eqnarray*}$

Taigi:

$\begin{eqnarray*} U_0 &=& 1 \\ U_n &=& 2U_{n-1}, \text{ jei } n > 0 \end{eqnarray*}$

Iš čia matyti, kad $U_n = 2U_{n-1} = 2^k U_{n-k} = 2_n$ , vadinasi, $T_n = U_n - 1 = 2^n - 1$ .

Procedūros kelk, perkeliančios $n$ diskų, atliekamų žingsnių skaičius proporcingas $T_n$ , taigi šios procedūros sudėtingumas yra $O(2^n)$ . Palyginkime procedūrą kelk su Fibonačio skaičių skaičiavimo funkcija $F$ – kiekviena jų atlieka du rekursyvius kreipinius, argumentą sumažindamos tik pastoviu dydžiu. Tai lemia eksponentinį sudėtingumą.

Rekursijos užbaigimas¶

Yra jūroj paskandinta dėžė, toj dėžėj yra zuikis,

tam zuiky – karvelis, tam karvely – kiaušinis,

tam kiaušiny – adata, ją perlaužus raganius mirs.

Lietuvių liaudies pasaka

Kiekvienoje rekursinėje procedūroje turi būti numatyti visi ribiniai atvejai, kuriuos pasiekus rekursija nutraukiama. Ribinis atvejis – randama ir sulaužoma adata – numatytas netgi pasakoje, tuo labiau jo nereiktų pamiršti programuojant.

Panagrinėkime analizuotų pavyzdžių ribinius atvejus. Skaičiuojant skaičiaus $n$ faktorialą, ribinis atvejis yra $n = 0 (0! = 1)$ , ieškant $n$ -ojo Fibonačio skaičiaus – $n \leq 2$ ( $F_1 = F_2 = 1$ ). Ieškant didžiausiojo bendro skaičių $a$ ir $b$ daliklio – rekursija baigiama, kai $b = 0$ , keliant diskus Hanojaus bokštų uždavinyje – kai reikia perkelti 0 (t. y. nebereikia kelti nė vieno) diskų.

Viena vertus, būtina užtikrinti, kad rekursiniame procese būtinai bus pasiekiamas kuris nors ribinis atvejis, kita vertus – reikia nepamiršti numatyti visų ribinių atvejų. Jei karalaitis kiaušinyje rastų ne adatą, o obuolį, jis atsidurtų keblioje padėtyje…

Išnašos

[1]	Mengerio kempinės iliustracija paimta iš http://en.wikipedia.org/wiki/Menger_sponge.

[2]

Terminą „fraktalas“ (išvertus iš lotynų kalbos tai reiškia sudužęs, suskilęs) pasiūlė B. Mandelbrotas. Jis norėjo viena sąvoka aprašyti tokius gamtoje pasitaikančius darinius kaip debesys, kalnai, žaibai arba tam tikrus geometrinius objektus. Pasirodo, visi šie objektai yra fraktalai ir turi tam tikrų bendrų savybių. Fraktalų geometrijos atradimas yra vienas didžiausių XX amžiaus matematikos pasiekimų, ši geometrija plačiai taikoma įvairiose srityse, pavyzdžiui, kuriant fantastinius gamtą imituojančius peizažus filmuose.

[3]	Fibonačio skaičius galima skaičiuoti efektyviai (per tiesinį laiką), masyve įsimenant jau apskaičiuotas reikšmes; apie tai skaitykite Dinaminio programavimo principai skyrelyje.

[4]	Kelių paprastų uždavinio atvejų sprendimas ranka įtraukia mus į užduotį, suteikia intuicijos ir dažnai privilioja geras idėjas! Taigi tai naudinga daryti olimpiadose.

Rekursija¶

Rekursyvios funkcijos¶

Hanojaus bokštų uždavinys¶

Rekursijos užbaigimas¶

Informatikos olimpiados: algoritmai ir taikymo pavyzdžiai

Navigacija

Related Topics